Ponia Birutė, sutikusi pasidalyti savo ligos istorija, sako, jog yra nusivylusi dėl negerėjančio žmonių sąmoningumo: jie tikrai nepasidarė sąmoningesni ir profilaktiškai nesitikrina. Nacionalinio vėžio centro Chirurginės onkologijos centro vadovas doc. dr. Audrius Dulskas teigia, jog tik profilaktika gali pagelbėti storosios žarnos vėžį nustatyti anksti ir sėkmingai jį gydyti. „Nuolatos, o kovą – kolorektalinio vėžio žinomumo mėnesį – ypač intensyviai raginame gyventojus dalyvauti patikros programoje, juk taip nesunku pasidaryti testą ir žinoti, jog šiuo požiūriu esi sveikas. O jeigu randami pakitimai storojoje žarnoje ir nustatoma ankstyvųjų stadijų liga, turime visas galimybes žmogų pagydyti“, – sako specialistas.
Ankstyvosios storosios žarnos vėžio diagnostikos programoje kviečiami dalyvauti 50–74 m. (imtinai) amžiaus gyventojai, kuriems nėra patvirtintas storosios žarnos piktybinis navikas.
Nuo praėjusių metų lapkričio mėnesio LSMU Kauno klinikose ir VUL Santaros klinikose pradėtas vykdyti centralizuotos ankstyvosios storosios žarnos vėžio diagnostikos programos bandomasis projektas. Dar viena naujovė – pernai įdiegta Sveikatos apsaugos informacinė sistema (SAIS) turėtų užtikrinti, kad gyventojai būtų informuojami ir kviečiami pasitikrinti dėl storosios žarnos vėžio laiku. Asmeniniai kvietimai siunčiami laiškais,el. paštu ir SMS žinutėmis. Vykti tyrimui į gydymo įstaigą jiems nereikės: kartu su kvietimo laišku atrinktas asmuo paštu gaus mėgintuvėlį, skirtą išmatų ėminiui surinkti (su užklijuotu lipduku su asmens vardu, pavarde, identifikaciniu numeriu ir QR kodu), instrukciją, paaiškinančią, kaip teisingai paimti ėminį imunocheminio slapto kraujavimo išmatose tyrimui (iFOBT), ir voką su atgaliniu adresu, skirtu išmatų ėminiui išsiųsti atgal.
Bandomasis projektas truks iki 2025-ųjų pabaigos. SAM planuoja, kad nuo 2026 metų šis modelis pradės veikti visos šalies mastu.
Anot doc. dr. A. Dulsko, programos pokyčiai – siunčiamas į namus testas – padės pritraukti daugiau atitinkamo amžiaus sveikai besijaučiančių žmonių atlikti testą profilaktiškai. „Manau, pagal programą pasitikrinančių gyventojų skaičius turėtų padidėti. Aišku, būtinai reikės atlikti analizę ir įvertinti, ar šis pokytis tikrai veikia. Tyrimai rodo, jog aktyvesnis kvietimas, testų komplektų siuntimas, dovanų kuponai pasitikrinimo dažnį gali padidinti iki 20-25 proc.”, – sako doc. dr. A. Dulskas.
Per profilaktinę programą nustatyta diagnozė
Poniai Birutei (75 m.) per eilinį vizitą šeimos gydytojas pasiūlė pasitikrinti pagal patikros programą. „Aš sutikau. Padariau tyrimą, tai buvo 2021 m. sausio mėnesį. Testas buvo teigiamas, tad teko važiuoti į V. Grybo gatvę, kur padarė kolonoskopiją. Pasirašiau sutikimą, kad pašalintų polipus, jeigu ras. Po procedūros vyresnės kartos gydytojas pasakė, jog polipus pašalino, užtikrino, kad tikrai viskas atrodo gerai. Patenkinta ir laiminga išstriksėjau iš V. Grybo gatvės.
Tai buvo pirmas kartas, kai dalyvavau profilaktinėje programoje ir padariau tyrimą. Kitą dieną ryte, septintą valandą gaunu žinutę. Galvoju, kas gi čia dabar? Tyrimo atsakymas – vėžys. Negaliu suprasti, ne mano tyrimas, apsiriko, tik vakar pasakė, kad viskas gerai. Visos emocijos buvo vienu metu – siaubas, baimė, juokas, nesupratimas. Juo labiau, kad, kai dariau testą, šeimos gydytoja ramino. Sakė, nieko tokio, tu nesijaudink, gali būti tik hemorojus. O gauni atsakymą, kad ne viskas gerai…
Užsiregistravau pas gydytoją Audrių Dulską. Ir prasidėjo mano gydymas. Buvo konsiliumas, dabar vadinamas daugiadalyke specialistų komanda, kuriame buvo skirtas gydymas: chemoterapija ir spindulinė terapija. Argumentavo, kodėl skiriamas būtent toks, o ne kitoks gydymas. Viską supratau. Vienu momentu, kai pasakė, kad tai pirma stadija, aš suabejojau, ar reikalingas gydymas? Tai ir paklausiau, gal čia iš viso pas mane nėra nieko? Gal gydymas nereikalingas? Sako, ne, tikrai yra. Reikia gydymo. Ir po gydymo dar kartą paklausiau – gal nereikėjo gydymo?…“ – apie kelionės per ligą pradžią pasakoja p. Birutė.
Reikia susidraugauti su gydymu, su buvimu ligoninėje
Moteris ligoninėje gulėjo du kartus, kovo ir balandžio mėnesiais. „Gydymą baigiau gegužės mėnesį 2021 m. Buvo du kursai chemoterapijos. Su pompa, kurią vadinau draugeliu, visur vaikščiojau. Ir tuo pačiu metu, kol gulėjau ligoninėje, buvo spinduliavimas. Po to jau iš namų važinėjau į spindulinę terapiją. Mano intensyvus gydymas taip ir baigėsi. Kas trys mėnesiai buvo patikra. Po to – kas pusmetį darė vėžio žymenų tyrimą ir radiologinį tyrimą. Kitaip tariant, man buvo paskirta ilgalaikė stebėsena.
Visi šie tyrimai buvo ir yra geri, jokių metastazių nėra. Be abejo, turiu ir pas ginekologą nueiti, ir plaučius patikrina. Jokių vaistų, jokių daugiau gydymų. Operuota nebuvau.
Ar gydymas buvo sunkus? Viena galiu pasakyti – reikia susidraugauti su situacija, su gydymu. Šalutinių reiškinių aš nejutau, oda nuo spinduliavimo nenukentėjo. Nuo chemijos nepykino. Su savo draugeliu – pompa, nueidavau kavos išgerti. Ligoninėje gulėjau per pandemiją – susitaikiau ir su tuo, kad nebus lankytojų, bendravimas su darbuotojais taip pat buvo labai ribotas. Turėjau knygą, telefoną ir išgyvenau tą laiką. Žinoma, skaičiuodavau minutes, kol baigsis 24 valandų pompa. Sunkiausia būdavo išbūti paskutinę valandą. Žiūrėdavau, kada gi čia baigsis, signaliuko laukdavau. Bet per parą sugebėdavau ir išsimiegoti. Net ir ant šono pasiversdavau. Miegojau gerai“, – prisiminimais iš ligoninės dalijasi p. Birutė.
Svarbiausia – nepanikuoti
Svarbu žinoti, kad profilaktiškai tikrintis turi sveiki žmonės, nejaučiantys jokių požymių. „Prieš ateidama į profilaktinę programą jokių simptomų nejaučiau. Tik viena noriu pasakyti – visą gyvenimą turėjau užkietėjusius vidurius. Kas svarbiausia, jeigu diagnozuoja ligą? Nereikia panikuoti ir nesakau, kad tai lengva padaryti. Sunkiausia buvo, kai grįžau namo. Gyvenu viena, o man davė leidžiamus vaistus į pilvą. Buvo baisu, galvojau, kaip galėsiu susileisti? Pirmą kartą atvažiavau į ligoninę ir prašiau slaugytojos, kad suleistų. O po to pagalvojau, negi aš jau visai negaliu susitvarkyti su baime įdurti sau? Žinoma, panikos ataką teko patirti ne kartą. Išgerdavau valerijonų, kurie veikdavo, manyčiau, labiau psichologiškai. Kai tik susirgau, ligoninėje psichologas buvo atėjęs į palatą.
Dabar svarbu žiūrėti, ką valgai. Žinau, ko nereikia valgyti, kas laisvina vidurius. Vėlgi tai irgi individualu: vienas žmogus vieną produktą toleruoja geriau, kitas – blogiau. Nedarau iš to problemos. Jei planuoju išvažiuoti, žinau, ką geriau reikėtų valgyti.
Jau penkeri metai praėjo nuo diagnozės nustatymo. Labai gerai, kad yra profilaktika, kad atliekamas slapto kraujo tyrimas. Tas kraujas gi nesilieja, tu jo nematai, o tyrimas jau parodo kraują. Juk polipų tikrai nejaučiau. Pagalvoju, taip sutapo, kad po jubiliejaus nuėjau pasitikrinti. Žinau informaciją, kad tik pusė tų, kuriems derėtų, pasitikrina. Na, ką gi galima pasakyti – nesąmoningi žmonės.
Apie gydytojus norėčiau pasakyti, kad jie visi labai palaikė – gydytoja onkologė chemoterapeutė Teresė Pipirienė Želvienė, gydytojas radioterapeutas Ernestas Šileika, gydytojas chemoterapeutas dr. Marius Strioga. Buvo labai gražus bendravimas, prasminga patirtis. Tada stebėdavausi, kaip jie viską suspėja. Viską girdi, viską mato. Ir dar komunikuoja su kolegomis Lietuvoje ir užsienyje“, – su dėkingumu prisimena p. Birutė.
Sklaidykime baimes ir stigmas
Keliomis mintimis ir įžvalgomis apie ankstyvąją storosios žarnos vėžio diagnostiką ir profilaktinę patikros programą dalijasi doc. dr. Audrius Dulskas.
Ką pasakytumėte žmonėms, ragindamas pasitikrinti profilaktiškai dėl storosios žarnos vėžio?
Tikrinkitės, tikrinkitės ir dar kartą tikrinkitės. Tai gali išgelbėti jūsų gyvybę. Anksti diagnozavus ligą taip pat galima išvengti ilgo ir dažnai sunkaus, paprastai gyvenimo kokybę neigiamai veikiančio gydymo.
Kodėl, Jūsų nuomone, stringa patikros programa?
Manau, programa stringa dėl dviejų dalykų – informacijos trūkumo ir nepagrįstų žmonių baimių. Ką tik atlikome pacientų apklausą – dažniausi atsakymai į klausimą, kodėl nepasitikrino, buvo: mano šeimos gydytojas nepasakė, neturėjau skundų arba bijojau, kad ras vėžį.
Tad tik dar kartą pasikartosiu – kiekvienas žmogus yra pats atsakingas už savo sveikatą. Nereikia laukti, kol kažkas kitas pasakys. Žinoma, ir mes, specialistai, ir Sveikatos apsaugos ministerija turėtume daugiau ir dažniau kalbėti apie vėžio profilaktiką. Tai turi būti įskiepytą mūsų galvose nuo mažų dienų – profilaktiškai tikrintis yra „cool”.
Pirmo žingsnio baimė pasidaryti testą, vis dar stigmatizuota „gėdinga” tema, kolonoskopijos baimė – juk visa tai taip pat trukdo žmogui profilaktiškai pasitikrinti?
Tikrai taip. Ir visgi reikia daug kalbėti, sklaidyti baimes ir stigmas. Viena noriu pabrėžti – patikros programa nėra lygu kolonoskopijai. Besitikrinantiems tik 10–12 proc. būna teigiamas testas ir tik jiems skiriamas kolonoskopinis ištyrimas. Taigi 90 proc. dalyvaujantiems programoje patikra ir baigiasi ties testo atlikimu. Pačios kolonoskopijos taip pat nereikia bijoti – procedūra atliekama su nejautra, žmogus nieko nejaučia. O komplikacijų rizika yra labai labai maža.
Ar po teigiamo testo nereikia žmogui laukti eilėje dar ir kolonoskopiniam tyrimui?
Tai dar vienas mitas – eilės dažnai yra tikrai trumpos, laukti ilgai nereikia. Mūsų atliktoje apklausoje vienas iš klausimų buvo, kiek laiko reikėjo laukti iki kolonoskopijos? Didžioji respondentų dalis atsakė, kad iki 2 savaičių. Tai labai trumpas laiko tarpas. Žinoma, tikslinė apklausos grupė daugiausia buvo iš didžiųjų miestų, kur greičiau galima atrasti kolonoskopijas atliekančią įstaigą. Tai galėjo turėti įtakos duomenims. Kita vertus – mes kalbame apie besimptomius žmones, kurie tikrai gali laukti. Iš tų, kuriems testas buvo teigiamas, tik apie 5 proc. buvo nustatytas vėžys. Tad skaičiai tikrai nėra gąsdinantys.
Ačiū už pokalbį.
