Gimdos kaklelio vėžys patenka į piktybinių navikų, kuriais dažniausiai serga moterys Lietuvoje, penketuką. Nacionalinio vėžio instituto duomenimis, šalyje gimdos kaklelio vėžiu kasmet suserga apie 400 moterų, miršta – daugiau nei 200. Kuo onkologinės ligos stadija labiau pažengusi, tuo tikimybė išgyventi ir gyventi pilnavertį gyvenimą yra mažesnė, o skaudžiausia tokią žinią pranešti moterims, nesulaukusioms net trisdešimtmečio, teigia gydytojai.
„Kiekvieną kartą, kai reikia pranešti vėžio diagnozę, yra be galo sunku. Kaip pasakyti liūdną žinią mokomės įvairiuose kursuose, tačiau mano praktika rodo, kad vieno šablono tiesiog nėra, kad ir kokius protingus sakinius psichologai mums įdėtų į burną. Labai gerai pamenu, kai skyriuje gydėme dvi iš eilės nė 25 metų nesulaukusias merginas, kurios sirgo pažengusiu gimdos kaklelio vėžiu. Joms juk visas gyvenimas dar turėtų būti prieš akis, o tu tik galvoji, kaip jį padaryti kiek įmanoma labiau kokybišku, nes toks koks buvo, jis tikrai jau nebus. Tikrai skauda“, – prisipažįsta prof. gydytoja ginekologė Kristina Jarienė.
Pasak jos, pranešant apie šią diagnozę svarbu tai padaryti gyvo susitikimo su pacientu metu, o ne telefonu, ne mažiau svarbu – kad moteris nebūtų viena šio pokalbio metu ir jos emocijas tinkamai atlieptų diagnozę pranešęs specialistas.
Sėkmės istorijos kuriamos dirbant išvien
Profesorės teigimu, gimdos kaklelio vėžį nustačius dar pirmosiose jo stadijose, moterų išgyvenamumas yra didelis – tuomet gydytojui ir pacientei belieka suremti pečius, kad būtų aiškiai sudėliotas ligos valdymo planas.
„Viena įsimintiniausių mano praktikoje sėkmės situacijų, kai jaunai merginai atlikau operaciją dėl pokyčių gimdos kaklelyje, dar kitaip kartais vadinamų nuline vėžio stadija. Gydytojai patologai pašalintame gimdos kaklelio audinyje rado kelias ląsteles, kurios leido aptikti ankstyvą vėžio stadiją, kurią, kaip paaiškėjo, pavyko suvaldyti iš karto. O juk mergina į gydymo įstaigą kreipėsi dėl visai kitų priežasčių“, – laimingai pasibaigusia pacientės istorija dalijasi K. Jarienė.
Sergamumą gimdos kaklelio vėžiu sumažintų aktyvus moterų dalyvavimas prevencinėje programoje ir vakcinacija nuo žmogaus papilomos viruso (ŽPV), kuris ir yra pagrindinis šio onkologinio susirgimo sukėlėjas. Pasaulio Sveikatos Organizacijos duomenimis, net 8 iš 10 lytiškai aktyvių žmonių bent kartą gyvenime tampa infekuoti šiuo virusu. Nors daugeliui žmonių virusas pasišalina iš organizmo savaime, tačiau tiems, kuriems nepasišalina, gali sukelti tam tikrų vėžinių susirgimų – tiek vyrams, tiek moterims.
„Pastaraisiais metais pastebėjome reikšmingą vyresnių moterų vakcinacijos nuo ŽPV augimą – kasmet jų pasiskiepija vis daugiau. Nors vakcinacijos efektyvumas yra didžiausias, kai skiepijamos jaunos merginos, dar iki jų lytinio gyvenimo pradžios – tai yra tada, kai jos dar neturėjo kontakto su virusu. Vis tik vakcinacija yra galima ir moterims iki 45 metų, o individualiais atvejais ir vyresnėms“, – atkreipia dėmesį gydytoja ginekologė ir priduria, kad Lietuvoje mergaitės ir berniukai nemokamai skiepijami sulaukus 11 metų.
Padidinti sveikatos raštingumą
Anot K. Jarienės, tiek jos asmeninė patirtis, tiek atlikti tyrimai rodo, kad specialisto vaidmuo kalbantis su pacientu ir aiškinantis vieno ar kito prevencinio žingsnio svarbą, ženkliai padidina jo norą dalyvauti prevencinėse programose. Taip ir yra gimdos kaklelio vėžio prevencinėje programoje.
„Idealu būtų, jei moteris galėtų gauti šią paslaugą čia ir dabar, neišėjusi iš specialisto kabineto. Tačiau realybėje taip nėra – prevencinės programos vykdomos tam tikrais laiko intervalais ir skirtos tam tikroms amžiaus grupėms. Dažnai profilaktinio tyrimo laikas nesutampa su vizitu pas gydytoją, ypač jei jis skirtas dėl kitos priežasties, o ne prevencinių veiksmų. Tuomet „atsitinka gyvenimas“ – moterys ne atsisako tyrimo, nors yra ir tokių, o tiesiog neateina. Vienos neranda tam laiko, kitos pastoja ir gimdo, trečios bijo ne tik pačios procedūros ar galimo skausmo, bet ir tyrimo atsakymo, jei jis pasirodytų „blogas“, kitoms paslaugą gauti gali sutrukdyti kita liga ar negalia. Ikivėžinės ligos dažniausiai yra nebylios, tačiau prevencinės programos leidžia jas aptikti anksti, kai situaciją dar galima lengvai suvaldyti“, – sako profesorė.
Kuomet 2004-aisiais Lietuvoje startavo gimdos kaklelio vėžio prevencijos programa, gydytojai galėjo tik informuoti moteris apie šią iniciatyvą, o atvykusioms pacientėms – paimti citologinį tepinėlį iš gimdos kaklelio ir jį ištirti, teigia ginekologė.
„Šiandien situacija gerokai patobulėjo. Neatsilikdami nuo pasaulio, galime ne tik atlikti jautresnius profilaktinius diagnostinius tyrimus, bet ir taikyti papildomus patikslinamuosius tyrimus, kurie leidžia lengviau aptikti ligą ir efektyviau ją valdyti. Prasiplėtė į prevencinę programą kviečiamų moterų amžiaus ribos – anksčiau ji buvo skirta nuo 30-ies, dabar pradedama nuo 25-erių. Sukurta ir diegiama centralizuota pacientų kvietimo sistema, leidžianti ne tik atrinkti, surasti ir pakviesti visas moteris, kurioms šis tyrimas yra reikalingas, bet ir greitai sulaukti reikiamos pagalbos, jei tokia būtų reikalinga. Padidėjo programos finansavimas, o kartu atsirado ir galimybė išvengti ligos skiepijantis nuo ŽPV. Tačiau svarbiausias veiksnys išlieka pačių moterų motyvacija pasinaudoti šiomis profilaktikos galimybėmis“, – pažymi K. Jarienė.
Kad pavyktų pritraukti daugiau moterų, pasak profesorės, būtina skleisti informaciją visais įmanomais kanalais – kalbėti apie ligą, jos rizikos veiksnius ir tai, kad jos galima visiškai išvengti, jei laikomasi rekomendacijų. Taip pat svarbu nepamiršti lytinio ugdymo bei švietimo pamokų ugdymo įstaigose.
„Moterų sveikatos raštingumas tikrai didėja, tačiau tai labiau pastebima tarp visapusiškai aktyvių merginų ir moterų – tų, kurios daug skaito, domisi naujausia mokslu grįsta informacija ir yra aktyvios socialiniuose tinkluose. Su šiomis moterimis diskutuoti yra įdomu, o kartu priimti geriausius sprendimus dėl jų sveikatos yra daug paprasčiau“, – reziumuoja gydytoja ginekologė K. Jarienė.
